Smurtas medijose Smurtas medijose
Smurtas medijose. Poveikis vaikams, iššūkiai edukacijai

Filmas “Blogis” (rež. M. Håfström, 2003 m.), kuriame analizuojamas smurtu ir prievarta pagrįstas internatinės Švedijos pokario mokyklos gyvenimo modelis, tapo populiariausiu programos “Šiaurės kinas mano mokykloje” filmu. Pasak įvairių dalykų (istorijos, etikos, literatūros, dailės ir t.t.) mokytojų, kurie rodė šį filmą mokiniams, analizavo ir diskutavo apie jį, “Blogis” iššaukė stiprias emocines mokinių reakcijas, neretai paskatino kalbėti paprastai tylinčius, atskleidė mokytojams iki tol nepažįstamą mokinių jautrumą, gebėjimą aktyviai įsitraukti į diskusijas.  Kita vertus, filme gausu realistinių smurto scenų, tad kritikams pagrįstai gali kilti abejonių, ar dera tokio pobūdžio filmus rodyti mokiniams, kurie jau ir taip nuolat  “maitinami” smurto vaizdais.

Ši patirtis ir iškilę klausimai paskatino išsamiau pasidomėti, kaip smurtas medijose veikia vaikus, ir kokius iššūkius bei galimybes medijuotas smurtas teikia medijų edukacijai. Kai kalbama apie medijų poveikį vaikams, viena iš pagrindinių diskusijos ašių yra medijų suteikiamos galimybės (priėjimui prie informacijos, saviraiškai, vaikų balsui) ir medijų keliamos grėsmės (pernelyg didelis vaikų įsitraukimas , žalingas, sunkiai kontroliuojamas medijų turinio poveikis). Šių diskusijų kontekste galima kalbėti ir apie smurtą, bandant suvokti smurto vaizdinių poveikį vaikų psichologijai ir elgesiui. Medijų edukacija suteikia galimybes padėti mokiniams atpažinti smurto apraiškas, suvokti kontrolės per smurtą mechanizmus ir ugdyti gebėjimą jiems pasipriešinti. 
 

Šiuo klausimu labai vertinga Cecilios von Feilitzen parengta tyrimų apžvalga “Influences of mediated Violence” (NORDICOM, University of Gothenburg, 2009). Kaip pastebi autorė, tyrimai šioje sirtyje atliekami tik turtingose šalyse: Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Europoje (daugiausia Šiaurės ir Vakarų), Japonijoje ir pan. Tad reikia turėti omenyje, kad tyrimų išvados taip pat daugiausia  apibūdina būtent šių šalių visuomenes. Taip pat svarbu pažymėti, kad iki šiol pasaulyje nėra sutarta dėl bendros medijų smurto sąvokos. Neaišku, ar sąvoka apibūdina  smurtą tik prieš žmogų, ar ir prieš gyvūnus, visuomenę, įvairius objektus, ar įtraukiami netyčinio smurto veiksmai (nelaimingi atsitikimai), ar kalbama tik apie fizinį, ar ir apie verbalinį bei psichologinį smurtą. Viešose diskusijose ir tyrimuose apie smurtą kine ir televizijoje daugiausia kalbama apie fizinį smurtą, kuriuo siekiama sukelti fizinį skausmą, sužeisti ar nužudyti. Tuo tarpu  apie kitas, simbolines smurto formas – psichinę, struktūrinę prievartą, galios santykius – kalbama mažai. Pasak C. Feilitzen, reikėtų skirti agresijos ir smurto sąvokas. Smurtas nurodo į elgesį, tuo tarpu agresija yra platesnė sąvoka, apibūdinanti ne tik elgesį, bet ir nurodanti į agresyvius jausmus, idėjas, vertybes ir normas.
 

Apžvelgiant atliktus tyrimus (vien JAV nuo 1920 m. jų atlikta daugiau nei trys tūkstančiai ), atsakymai į pagrindinį klausimą – kaip smurtas medijose veikia asmenį – kontroversiški. Reiškinys toks sudėtingas, kad neįmanoma pateikti vienareikšmio atsakymo. Tai priklauso nuo daugybės sąlygų, susijusių tiek su medijų turiniu, tiek su vartotojo, žiūrovo situacija. Apžvelgusi gausybę tyrimų C. Feilitzen išskiria keletą poveikio aspektų, kuriuos čia trumpai pristatysime.
 

Imitavimas. Agresyvūs veiksmai kine ir televizojoje gali paskatinti  tokių veiksmų imitavimą. Ypač tai būdinga jaunesniems vaikams. Tačiau toks poveikis paprastai trumpalaikis. Imitavimas prisideda prie elgesio modelių formavimosi, tačiau tai nereiškia, kad, jei vaikai imituoja agresyvų veiksmą, jie jau yra įsisavinę vertybes ir normas, kurios veda prie sąmoningo agresyvaus elgesio. Taip pat svarbu žinoti, kad kartais jaunesnio amžiaus vaikai per kūno kalbą tiesiog išsilaisvina iš stiprių įspūdžių.
 

Agresija. Daugybė tyrimų, kuriuose analizuota, ar smurtas filmuose ir televizijoje gali sukelti agresiją, neįrodė, kad medijų veiksnys yra lemiantis. Medijų turinys retai daro tiesioginį poveikį: mes perimame sampratas, jausmus, bet  žmogaus gyvenime jo tiesioginės patirtys elgesį veikia stipriau nei medijinės. Ilgalaikiai tyrimai (daugiausia atlikti JAV) parodė, kad smurtas medijose paaiškina apie 5-10 proc. per tam tikrą laiką padidėjusio vaikų ir jaunimo agresyvaus elgesio. Daug svarbesni kiti veiksniai - vaiko asmenybė, ankstesnė agresija, nesaugi aplinka ar prievarta šeimoje, mokykloje ir tarp bendraamžių, sociokultūrinis kontekstas, nepalankios socialinės sąlygos ir t.t. Taip pat pastebėtas spiralės efektas: smurtas medijose traukia į agresiją linkusius vaikus, o kartu ir toliau skatina jų agresyvų elgesį.
 

Baimė, nerimas, prislėgtumas. Dauguma vaikų ir jaunuolių sako, kad kartą ar kelis kartus jie buvo išgąsdinti ar sukrėsti siaubo, matyto filmuose ar TV programose.  Neretai šis išgąstis trukdavo ir ilgesnį laiką. Suaugę linkę šios baimės nesureikšminti, vis dėlto reikia nepamiršti, kad su patirta baime reikia dirbti, kad ją įveiktume. Patirta ir užslėpta baimė anksčiau ar vėliau pasireiškia, pavyzdžiui, nerimu, depresija arba net agresija.
 

Reikia siekti tam tikros baimės pusiausvyros – viena vertus, ji naudinga kaip savisaugos instinktas, kita vertus, gali taip išaugti, kad taps kliūtimi laisvai veikti.
 

Dėmesys atkreipiamas ir į skirtumą tarp medijomis perteikiamos faktinės, dokumentinės medžiagos ir sukurtų vaizdinių, kitaip tariant – fikcijos. Faktinė medžiaga palieka galimybę atsiriboti, suvokti distanciją tarp kraupių faktų ir savo kasdienės aplinkos, o fikciją žiūrovas labiau linkęs sieti su savo patirtimi ir tapatintis. Keliose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, paklausti, kas juos išgąsdino medijose, dažniau mini fikciją. Dauguma informacijos, rodomos per žinias ar kitas faktinę informaciją pateikiančas programas, yra mažai susijusi su vaikų kasdienybe, tad ji veikia vaikus rečiau. Tačiau tais atvejais, kai distancija nesusikuria, kai vaikas suvokia, kad tai, ką mato, gali atsitikti ir jam, faktinio smurto vaizdai gąsdina intensyviau, nei fikciniai.
 

Smurto suvokimas realybėje. Mažiau tyrinėtas, bet labai įdomus aspektas – smurto medijose suformuojamas klaidingas supratimas apie tikrą smurtą. Pavyzdžiui, vaikas, prisižiūrėjęs smurto scenų, įsivaizduoja, kad kūnas stipresnis nei  iš tiesų yra, ir neįvertina, kokio rimtumo pasekmes gali sukelti jo smūgis ar spyris. Klaidingas suvokimas gali susiformuoti ir apie agresijos mastą kasdienybėje. - kad kasdienybėje smurto daugiau, nei iš tiesų yra. O tai gali sukelti nereikalingas baimes, skatinti nepasitikėjimą aplinkiniais.
 

Pripratimas. Nors nėra pakankamai duomenų, ar smurtas medijose mažina jautrumą smurtui tikrovėje, yra aiškiai parodyta, kad vyksta tam tikra smurto vaizdų infliacija: stebint daug tokios vizualinės medžiagos, ilgainiui priprantama ir tokios medžiagos keliamas susižavėjimas palaipsniui mažėja, todėl nuolat ieškoma įspūdingesnių, labiau sukrečiančių vaizdų.
 

Vartotojo perspektyva. Buvo aptarti medijų poveikio aspektai iš medijų perspektyvos, klausiant, ką medijos daro individui. Tuo tarpu tyrinėjant iš vartotojo perpektyvos, klausiama, ko vaikai ieško medijose, kodėl jie nori matyti smurtą, kas juos traukia ir žavi? Ar  smurto vaizdai stimuliuoja, o galbūt juos žiūrėti skatina nuobodulys, stiprių pojūčių trūkumas? Kai kada tam tikrų filmų ar programų žiūrėjimas gali būti susijęs su tapatybės ieškojimu, siekiu priklausyti tam tikrai grupei. Tai gali būti ir tam tikro stiliaus išraiška ar protesto forma. Kartais smurto medijose ieškoti gali paskatinti poreikis spręsti susikaupusias problemas, ieškoti paaiškinimų apie kasdienybėje patiriamą agresiją.
 

Čia pristatyta tik dalis C. Feilitzen kinui ir televizijai skirtos apžvalgos, kitos dalys apie internetą, video ir kompiuterinius žaidimus –  kitų tekstų temos. Visi šioje apžvalgoje liečiami klausimai – apie smurtą judančiuose vaizduose. Interneto tema susijusi su sunkiai kontroliuojamo informacijos  prieinamumo problema.
 

Išskleidus platų galimų smurto judančiuose vaizduose poveikių ratą, kyla klausimas, koks  mokyklos, pedagogų, dirbančių su smurto vaizdiniais medijose nuolat susiduriančiais vaikais, vaidmuo. 
 

Smurto  ir agresijos medijose teminiame lauke mokykloms galima iškelti keletą tarpusavyje susijusių uždavinių:
 

- Prisidėti prie vaikų agresijos mažinimo, ugdant atitinkamus mąstymo ir elgesio modelius.
 

- Ugdyti vaikų sąmoningumą, padedant jiems atpažinti įvairių formų agresijos atvejus (tiek savo, tiek kitų).
 

- Siekti neutralizuoti galimus agresijos medijose, su kuria neišvengiamai susiduria vaikai, neigiamus poveikius. 
 

Kaip prie šių uždavinių gali prisidėti kino ir kitos audiovizualinės medžiagos su smurto scenomis žiūrėjimas ir analizavimas? Medijų edukacija skatina mokytis kritiškai mąstyti ir vertinti, jungti gaunamą informaciją su savo gyvenimo patirtimi, daryti išvadas, mokytis, kelti klausimus, formuoti savo poziciją.
 

Neseniai vienos Vilniaus mokyklos koridoriuose teko matyti mokinių sukurtų plakatų, skirtų smurto ir patyčių temai, parodą. Be poros išimčių, darbai apsiribojo užrašais “Smurtui - ne” ir piktų bei nuskriaustų veidų piešiniais. Tai, ką mačiau, nesuteikė daug vilčių, kad tokia “kūrybine” užduotimi buvo skatinamas (lavinamas?) vaikų kritinis mąstymas, gilesnis agresijos reiškinio suvokimas ir sąmoningumas. Veikiausiai buvo formaliai įgyvendinama iš viršaus nuleista kovos su patyčiomis programa. Tad vienas iš klausimų – kaip pasitelkti medijas, kad jos iš tiesų skatintų didesnį sąmoningumą, darytų teigiamą poveikį vaikų elgesiui ir santykiams. Tyrimais neseniai įrodyta, kad prastos kokybės kultūrinė edukacija daro ne neutralų, bet neigiamą poveikį vaikams, tad susiduriame su didele atsakomybe.
 

Fikcija (“Blogio” atveju – vaidybinis filmas) sukuria saugią erdvę, kurioje vaikai gali analizuoti savo pačių patirtis ir jausmus, pasinaudodami filmo personažų situacijomis. Tai gali padėti pasakyti tai, apie ką tiesiogiai vaikas neišdrįstų prabilti. Pagaliau, dauguma kiną pamokose išbandžiusių mokytojų pastebi, kad filmas kaip patraukli, atpažįstama, įprasta forma įtraukia, sudomina, tai yra palengvina pokalbio apie svarbius dalykus pradžią.

Kalbant apie medijų poveikį vaikams ir su tuo susijusius ugdymo uždavinius, negalima pamiršti ir tėvų vaidmens. Būtent namuose vaikai daugiausia susiduria su medijomis. Taigi tėvų įtraukimas labai svarbus. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti  viena mokytoja, projekto “Šiaurės kinas mano mokykloje” dalyvė, surengusi bendrą seminarą mokytojams ir tėvams apie filmą “Blogis”, kuris tuo metu buvo rodomas mokiniams.