Už sociumo ribų. Visuomenės autsaideriai Už sociumo ribų. Visuomenės autsaideriai
Už sociumo ribų. Aki Kaurismäki „Žmogus be praeities“

Pramogų ir reklamos industrija, taip pat kaip ir žiniasklaida, dažnai orientuojasi į lyderius – žvaigždes ir nugalėtojus, kurie išskiriami kaip sektini pavyzdžiai. Dar XX amžiaus pradžioje Holivudo kino magnatų suformuotas garsenybių kultas šiais laikais tapo masiniu reiškiniu. Žurnalų viršeliuose, televizijos ir kino ekranuose dominuoja nepriekaištingai atrodantys, veiklūs, jaunatviški, originalūs ir nebijantys iššūkių žmonės. Išpopuliarintas „žvaigždžių“ įvaizdis tikslingai veikia emocijas, tad nenuostabu, kad atsiranda tūkstančiai pasekėjų, norinčių kopijuoti jų stilių, elgesį, gyvenimo būdą. Kaip teigia sociologai, komunikacijos specialistai, vaikų ir paauglių auditorija nekvestionuodama, tai yra beveik nesipriešindama, priima pramogų verslo diktuojamus stereotipus, kurie lemia jų tarpusavio santykius, vaidmenų pasiskirstymą. Asmeniniai poreikiai, individualūs gebėjimai neretai nublanksta prieš grynai išorinius dalykus, galios, pranašumo ar išskirtinumo demonstravimą. Turbūt kiekviename – didesniame ar mažesniame kolektyve arba klasėje yra dominuojantys moksleiviai ir autsaideriai - keistuoliai, tyleniai, ekscentrikai, vienišiai, nerandantys bendros kalbos su kitais, nepritampantys prie vyraujančios daugumos. Jie, savo ar ne savo noru, pasišalina į užribį, atsiriboja nuo lyderių hermetiška egzistencija, galbūt nerasdami būdų, kaip išsakyti susikaupusias mintis, argumentus. „Autsaideris“ – pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, reiškia “esantis išorėje” ir šis atsitraukimas suvokiamas kaip tam tikras trūkumas, turintis negatyvų atspalvį. Žinoma, tai gali būti susiję su noru išsiskirti iš vyraujančios aplinkos, pasipriešinti autoritetams, iš aukščiau nuleistoms taisyklėms bei reikalavimams. Svetimieji ir maištautojai, sąmoningai ignoruojantys esančią tvarką, telkiasi į marginalias grupes - subkultūras, pasivadindami anarchistais, gotais, pankais, skustagalviais, „emo“ (emocionaliaisiais), hip-hop‘eriais, metalistais. Nesuprantantiems tėvams ir nepakantiems mokytojams jie priešpastato savo alternatyvią pasaulėžiūrą bei norą kitaip atrodyti, kitaip elgtis. Kita vertus, autsaideriai bet kurios daugumos ar grupės yra traktuojami kaip nevykėliai, baltos varnos, atpirkimo ožiai. Šiuo atveju, diskutuojant apie socialinių vaidmenų pasiskirstymo, atstumtųjų ar patyčių mokyklose temas, galima pasitelkti kino filmus, kuriuose pasaulis rodomas iš taip vadinamų „autsaiderių“ perspektyvos. Žymaus suomių režisieriaus Akio Kaurismäkio pagrindiniai personažai neretai atsiduria už oficialiosios kultūros ribų, nes jie yra pernelyg „nestandartiniai“, kad pritaptų prie konkurencijos principais grindžiamų rinkos reikalavimų. Dėl savo neatitikimo ar nenoro apsimesti reprezentatyviais ir šiuolaikiškais, šie melancholikai ir svajotojai išmetami iš aktyvaus gyvenimo ritmo, nes struktūrizuotoje visuomenėje, kur kiekvienas atlieka tam tikrą funkciją, jie neranda sau vietos. Trilogijoje apie paprastų darbininkų likimus: „Debesys  sklaidosi“ (1996), „Žmogus be praeities“ (2002) ir „Priemiesčio šviesos“ (2006), Kaurismäki fiksuoja greitai besikeičiančios, progresui bei sėkmei tarsi užprogramuotos aplinkos prieštaravimus, kurie išryškėja, sandūroje su kasdieniškomis ‚ „banaliomis“ žmonių patirtimis. Filmas „Žmogus be praeities“ pasakoja apie vyriškį (titruose jis taip pat įvardintas tik raide „M“), praradusį ne tik dokumentus, daiktus, pinigus, bet ir vardą bei pavardę. Užpultas ir žiauriai sumuštas Helsinkio geležinkelio stotyje, jis per stebuklą lieka gyvas, nors ligoninės aparatas ir tuo aparatu pasikliaujantys medikai fiksuoja klinikinę mirtį. Galiausiai, atsibudęs ant jūros kranto, niekam nežinomas ir nieko nebeprisimenantis žmogus be tapatybės, paso ir kitų normaliam piliečiui privalomų atributų turi gyventi toliau, nors sociumui jis – absoliutus nulis. Šis „nulis“ patenka į paribio zoną, kurios prestižine net su geriausiais norais nepavadinsi. Lūšnynai ir vagonėliai, egzistuojantys didelių miestų pakraščiuose, priglaudžia visus pažemintuosius ir nuskriaustuosius (taip savo literatūros personažus kadaise įvardijo Fiodoras Dostojevskis). „Jei valdžia dėl ko nors prikibtų, turėsiu išsižadėti tavęs kaip Petras Jėzaus Kristaus“, - sako policininkas, įleisdamas herojų į apsilaupiusį vagonėlį ir, lyg tarp kitko, prasitaria, kad už vaizdą į jūrą daugelis "daugiau duotų". Tačiau stereotipiškos frazės bei vertinimai, įprasti kasdienybėje, čia, socialinės piramidės apačioje, skamba absurdiškai, juokingai. Kaurismäki nedramatizuoja herojaus likimo, vengia ašaringos dramos atributų bei spekuliacijų išvešėjusios neteisybės tema. Nepritapimas, apatija, nepilnavertiškumo kompleksai išsitrina kartu su prarasta atmintimi. Kartu tai galimybė atrasti save iš naujo, atsikračius bet kokių formalumų ar „oficiozinių“ vaidmenų. Žiūrovai įtraukiami kone į terapinį procesą, kuomet tenka atsirinkti ir permąstyti, kas iš tiesų gyvenime svarbu, kas yra tikra, o kas – tik bereikalingo blaškymosi išdava, siekiant rezultatų, sėkmės, pripažinimo. Ir ką reiškia drąsa būti savimi? Ar tie, kurie žvelgia į pasaulį kitomis akimis, neatitinka šiuolaikinių madų ir ne visuomet susitvarko su  užduotimis, jau yra nevykėliai? Ar esame teisūs, vien tik įsiteikinėdami viršesniesiems ir darydami tai, ko jie iš mūsų tikisi?


Urbanistiniame - skurdžiame daiktų, bet turtingame spalvų ir emocijų peizaže (o jis taip skiriasi nuo šaltų biurų interjerų!) išryškėja dalykai, kurie įtikina savo paprastumu. Benamiai ir bandantys jiems padėti žmonės elgiasi taip, kaip jiems liepia sąžinė – galbūt naiviai ir labai savotiškai, tačiau nemeluodami ir neapsimetinėdami. Jie dar neiškeitė tradicinių vertybių į visuotines, o draugystė, tarpusavio santykiai jiems nėra tik naudą nešantis formalumas. O ir aktoriai Markku Peltola, Kati Outinen – ne tie fotošopu nudailinti, tobulybe spindintys gražuoliai iš populiarių žurnalų viršelių. Atvirkščiai, režisierius renkasi neišvaizdžius personažus, kurių jausmais negali abejoti. Apšvietimas, pastelinės, tarsi išblukę spalvos, stambūs planai, „pagaunantys“ veikėjų neišsakytas mintis, tarytumei sušildo iš pirmo žvilgsnio neįmantrų pasakojimą. Jis kartu ironiškas ir liūdnas, kiek primenantis pasaką ar sakmę, kur norai pildosi, suplūktoje žemėje pasodintos kelios bulvės - sudygsta, o į konteinerį mandagiai pabarbenama, nes ten gyvena žmogus. Autoriaus aiškiai išsakoma pagarba labiausiai nuskurusiems, bet nepraradusiems žmogiškojo orumo veikėjams filme „Žmogus be praeities“ yra atsvara negatyviai informacijai, formuojančiai mūsų suvokimo klišes. O pažvelgus į aplinką iš kitos perspektyvos, galbūt atsiras nauja terpė bendrauti, kurti, vertinti.

 

Medžiaga parsisiuntimui:

 

Rekomenduojami klausimai diskusijai